Drabužių dydžių lentelė
Drabužiai yra neatsiejamas mūsų gyvenimo atributas, kartu atliekantis apsauginę ir dekoratyvinę funkciją. Šaltajam sezonui – avikailiai, švarkai, paltai ir kailiniai, o šiltajam – marškinėliai, marškinėliai ir marškiniai. Pastarieji šiandien gaminami iš įvairių medžiagų – nuo natūralaus lino, vilnos ir šilko iki kelių komponentų sintetikos. Iš kokių medžiagų buvo gaminami drabužiai skirtingais istorijos laikotarpiais ir kada žmonės pradėjo juos dėvėti?
Drabužių istorija
Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad senovės žmonės dar prieš 500 000 metų dėvėjo primityvius drabužius, pasiūtus iš gyvūnų odos. Seniausios iki šių dienų išlikusios siuvimo adatos buvo rastos Pietų Afrikoje (Sibudu urvas) ir Sibire (Denisovos urvas). Pirmojo amžius yra 60 tūkstančių metų, o antrojo - 50 tūkstančių metų. Kalbant apie linų pluoštą, pirmąją „augalinę“ medžiagą, pakeitusią gyvūnų odas, ji buvo pradėta plačiai naudoti maždaug prieš 36 tūkstančius metų.
Iki 5500 m. pr. Kr. linas buvo labiausiai paplitusi siuvimo medžiaga senovės Egipte. Be jo, dar buvo naudojami papiruso, palmių ir nendrių pluoštai. Senovės Egipto vyrų tradicinė apranga buvo skhenti strėnas, o moterims – suknelė su kalazirio petnešėlėmis. Viena iš šių suknelių, pasiūta daugiau nei prieš 5100–5600 metų, išliko iki šių dienų ir buvo rasta per kasinėjimus Egipto Tarkhane 1913 m.
Senovės graikai, be lino, taip pat plačiai naudojo vilną, gamindami iš jos peplos, chitonus ir himacijas. Pirmieji buvo dviejų metrų audinio gabalai, kurie buvo apvynioti aplink kūną, o antrasis buvo nedideli austi gabalėliai, kurie tarnavo kaip apatiniai marškinėliai. Himatia galima palyginti su šiuolaikiniais lietpalčiais, juos būtų galima ne tik nešioti, bet ir naudoti kaip šiltą antklodę.
Pirmiausia etruskai, o paskui romėnai pristatė togas – ilgus puslankio formos audinio gabalus. Tokio pjūvio ilgis galėjo siekti 7 metrus, o norėdami jį aprengti aristokratai turėjo pasitelkti tarnų pagalbą. Pagal senovės Romos įstatymus generolai turėjo dėvėti raudoną ir auksinę togą, o pareigūnai – baltas. Įvairių klasių moterys galėjo rinktis kuoduko atspalvius savo nuožiūra.
Viduramžiai ir naujieji laikai
Iš senovės romėnų pasiskolinti apsiaustai ir tunikos išliko populiarūs Europoje iki pat viduramžių (XI a. po Kr.). Prie jų taip pat buvo pridėtos kelnės, iš pradžių susidedančios iš dviejų atskirų dalių: dešinės ir kairės kojos, kurios buvo pritvirtintos prie tunikų. Dėl nuolatinių karų europiečių kasdienėje spintoje taip pat buvo šalmai ir grandininiai laiškai, dažnai puošti įdėklais ir įspaudais. Ypač sėkmingai šis įgūdis sekėsi vokiečiams, burgundams ir gotams.
Ankstyvaisiais viduramžiais kasdienė paprasto žmogaus apranga išliko beveik nepakitusi. Tai buvo trumpos tunikos ir kelnės vyrams, o ilgos tunikos su viršutiniais drabužiais moterims. Rimti pokyčiai prasidėjo tik XIII amžiuje, kai lininiai drabužiai pradėti dažyti įvairiomis spalvomis, o iš jo siūti nauji drabužių raštai. Mažus rankoves „žibintus“ pamažu keitė labai ilgos rankovės, dengiančios rankas, o iškirptę – lengvas korsetas. Iki XVII amžiaus apykaklės pradėtos puošti specialiais intarpais – cheruskais, o Anglijoje išrado trumpą spencer švarką, kuris ilgai neišėjo iš mados.
Pirmasis pasaulinis karas, Didžioji depresija JAV, o vėliau Antrasis pasaulinis karas padarė didelę įtaką XX amžiaus pradžios–vidurio drabužiams, todėl jie buvo nepaprastai paprasti ir praktiški. Vyrų (o dažnai ir moterų) garderobe buvo aptemptos kelnės, grubaus kirpimo švarkas ir batai mediniais padais. Galvos buvo puoštos skrybėlėmis ir kepurėmis, o sijonai pailginti apsiūtais kaspinais ir raukšlėmis.
Po priverstinio minimalizmo atėjo švaistomos prabangos era. Jau 1940-ųjų pabaigoje apie save išgarsėjo naujas mados kūrėjas Christianas Dioras, o tokie aprangos elementai kaip kriolinai, prigludę bodžiai ir juosmenį stangrinantys korsetai pateko į daugelio europiečių ir amerikiečių kasdienybę. O neseniai pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas į madą atnešė trumpą paltą su užsegamais gobtuvais – buvusius kariškių drabužius.
Apibendrinant galima teigti, kad drabužiai visais laikais buvo laikomi statuso atributu ir labai skyrėsi tarp skirtingų kastų ir klasių: tiek spalva, tiek dizainu, tiek gamybos medžiagomis. Šiandien įprastus laisvalaikio marškinius ar kelnes galite nusipirkti už prieinamiausią kainą, tačiau kalbant apie brangų kostiumą ar vakarinę suknelę, tai gali sau leisti tik pasiturintys žmonės. Daugiausiai statuso gaminių negalima parduoti nemokamai ir jie gaminami tik pagal užsakymą aukščiausiems elitui, o tai tik patvirtina nusistovėjusias šimtmečius senas tradicijas.
